Vadovas, kuris nieko nesprendžia

Geriausią klausimą apie komandos vadovo darbą per įdarbinimo pokalbį uždavė ne darbdavys, o kandidatas.

Jis paklausė: „Kur yra riba tarp žmonių valdymo ir realios sprendimų galios?“

HR atstovė nusišypsojo. Aš pradėjau aiškinti apie autonomiją, atsakomybę, komandos kultūrą – ir suvokiau, kad kalbu labai ilgai, bet nesakau nieko konkretaus.

Klausimas buvo tikslus ir jam gero atsakymo neturėjau.

Ką iš tikrųjų gauni su titulu

„Komandos vadovas“ skamba kaip sprendimų galia, bet realiai – tai koordinavimo pareiga.

Tavo kalendorius pilnas. Atostogų grafikas – tavo. Deadline'ai irgi. Tik tuos deadline'us nustatė kažkas viršuje, prieš tave pasamdant. Tu juos perduodi žemyn, atnaujini lentelę ir esi atskaitingas, kai kažkas važiuoja į šoną.

O kažką keičiančių sprendimų priimi mažai.

Atsakomybė keliauja žemyn. Galia – ne.

Organizacijos atsakomybę dalina daug dosniau nei galią.

Kodėl? Nes atsakomybė yra tai, ko reikia valdžiai – žmogaus, kurio visada galima paklausti „kas ownina šitą šūdą?“. Tas žmogus esi tu. Tokių kaip tu gali būti kiekviename lygyje. Galima turėti dešimt tokių žmonių¹.

Galia veikia kitaip. Ji neatkeliauja automatiškai su pareigomis¹. Ją reikia sąmoningai perduoti ir tai reiškia, kad kažkas viršuje ją atiduoda. Atiduoti galią nėra tas pats, kaip paskirti vadovą. Tai reiškia leisti priimti sprendimus su kuriais galbūt nesutiksi, ir netaisyti, kai atrodo „ne taip“.

Tokių vadovų mažai.

Autonomija gyvuoja iki pirmo nesutarimo

„Suteiksime autonomiją“ – tai populiariausias organizacijos pažadas. Ji tikra, kol tavo sprendimai sutampa su nuomone esančių „viršuje“.

Pasirinkęs kitaip pirmą kartą, sužinai, kiek ir ko gali spręsti savarankiškai. Ir dažnai tai sužinai labai greitai. Neplanuotas susitikimas, panikuojantis el. laiškas, terminas „suderinkime“ – ir taip supranti, kad autonomija buvo sąlyginė.

Kai kurios įmonės bando kitaip. Savivaldą, plokščias struktūras, decentralizuotus sprendimus. Dalis iš jų tai daro nuoširdžiai. Bet net ten savivaldos ribas dažniausiai nustato tie, kurie ją „dovanoja“². Dvi iš penkių plokštesnę struktūrą bandžiusių įmonių grįžo prie hierarchijos².

Galią perduoti sunku, todėl ją turintys žmonės nuolat linksta susigrąžinti.

Kur galia iš tikrųjų suteikiama

Yra ir kitaip veikiančių organizacijų.

Ten sprendimų teisė pavaldiniams suteikiama ne kaip vienkartinis eksperimentas, o kaip darbo organizacijos būdas. Ten „suderinkime“ reiškia „informuokime“, o ne „leiskime“. Ir tose įmonėse sunkmečiu rezultatai vidutiniškai geresni³.

Tai ne dėl protingesnių žmonių, o dėl to, kad sprendimus priima labiau problemą suprantantys žmonės ir sumažinama pagedusio telefono rizika. Informacija nekeliauja aukštyn ir atgal – apie kilusią ir jau išspręstą bėdą pranešama prezentacija.

Praraja tarp titulo ir galios yra organizacijos sveikatos matas.

Iš vidaus

Esu buvęs abejose pusėse: ir samdančio žmogaus kėdėje, ir ten, kur patogu pažadėti daugiau autonomijos, nei iš tikrųjų duosi. Lengva pasakyti „dirbsi savo nuožiūra“, kai dar nežinai, kaip kandidatas dirbs. Sužinojus pasidaro sunkiau.

Taip pat sėdėjau ir toje kėdėje, kurioje, paklausus apie savarankiškumą, gaunamas aptakus atsakymas. Ir supranti, kad apibendrintas atsakymas jau yra atsakymas.

Įdomu, kaip baigėsi su klausimą uždavusiu kandidatu? Jis nepriėmė pozicijos pasiūlymo. Nežinau, ar teisingai padarė. Bet klausimas jo buvo geresnis nei mano atsakymas.

P.S. Titulą duoda iškart. Galią – tik kai įrodai, kad jos nepanaudosi prieš tuos, kurie ją davė.

1. P. Nielsen, Performance Management, Managerial Authority, and Public Service Performance, JPART 24(2), 2014. Atsakomybė už rezultatą atkeliauja iškart, bet vadovo galia „neatsiranda automatiškai“, kai įvedamas atskaitomybės režimas.↩

2. J. Koistinen, J. Vuori, Asymmetries of Responsibility in Self-Managing Organization, Leadership 20(4), 2024. Savivalda veikė tol, kol darbuotojų sprendimai telpa į vadovų galios ir interesų ribas; dvi iš penkių įmonių grįžo prie hierarchijos.↩

3. P. Aghion ir kt., Turbulence, Firm Decentralization, and Growth in Bad Times, AEJ: Applied Economics 13(1), 2021. Įmonės, kurios iš tikro perdavė galią žemyn, sunkmečiu aplenkė centralizuotas.↩