Rory Sutherlando knygoje Alchemy pasakojama istorija apie Džoną Harisoną, kuris dalyvavo konkurse sukurti laivų navigacijai skirtą metodą. Nagingam dailidei prietaisą, kuris veikė daug geriau, negu buvo nurodyta reikalavimuose, pagaminti pavyko, tačiau numatyto prizo už tai negavo.1 Tiesa, knygoje istorija buvo pateikta iš kito, taip pat įdomaus, kampo (kurį atrasti palieku tau), bet ir kanoninė versija pasirodė verta dėmesio pasidalinti.
Taigi, skaitom pretenziją:
1765 metais Džonas Harisonas kreipiasi į Tarybą, siekdamas atlyginti jam padarytą neteisybę: Džonas Harisonas sukūrė prietaisą, leidžiantį sėkmingai nuplaukti į Jamaiką ir nori tučtuojau gauti likusią pažadėtos sumos dalį. Pasak ieškovo, jį apgavo: komisija nepriima išradimo, nes pasak komisijos, neaišku, kaip jis padarytas ir ar jį pavyks pakartoti.2 Trumpiau: jie sako, tai duok mums tą prietaisą, o mes jį patys ištestuosim ar mums tinka. Na jie ir visaip kaip testavo, vertino ir pripažino, kad prietaisas veikia, bet prizo neišmokėjo.
Ką prietaisas darė? Leido naviguoti jūroje ne pagal paseilėtą pirštą iškeltą į vėją. Tokiam prietaisui pagaminti konkursą ir apdovanojimą už tai paskelbė pats parlamentas.3
Džonas Harisonas, savamokslis, tam paskyrė beveik visą savo gyvenimą ir pagamino kažką panašaus į didelį kišeninį laikrodį, su kuriuo sūnus nuvyko į Barbadosą su 10 mylių tikslumu. Už tai buvo pažadėta 20 000 £. Konkurentas, kuris buvo ne kas kitas, o Nevilas Maskelynas, Tarybos paskirtas astronomas, naudojo Mėnulio atstumų metodą.
Niuansėlis – Barbadose bandymą vertino pats Nevilas.
Džonas savo 20k turėjo gauti tuomet, kai papasakos kaip „laikrodis“ padarytas ir, jei metodas patiks Tarybai. Na tiksliau: „metodas turi būti praktiškas ir naudingas, Tarybos vertinimu“.
Konkursas paskelbtas 1714 metais. 1765 m. vasario 9 d. Taryba priėmė sprendimą, o netrukus Maskelynas tampa Karališkuoju Astronomu, Tarybos nariu ir, dar tais pačiais metais, jo siūlymu nuspręsta leisti jūreivių almanachą, kuriame pateikiamos Mėnulio lentelės, o almanacho redaktorius, spėk kas? Taip, tas pats Maskelynas! (Tais pačiais metais parlamentas Mėnulio metodui sumokėjo: Mayerio našlei 3 000 svarų, Euleriui 300.)4
Po Barbadoso kelionės, 1766 metais dėžė su joje užrakintu Džono metodu atkeliavo į Grinvičą, kur Maskelynas (!) 10 mėnesių analizavo ir tikrino, šaltyje ir visaip kitaip, ko, pasak Džono, OG specifikacijoje nebuvo.
Verdiktas: šešių savaičių kelionėje prietaisu pasitikėti negalima, o pusės laipsnio tikslumą jis išlaiko vos dvi savaites ir tik ten, kur termometras visada rodo kelis laipsnius virš nulio. Bet tai „naudingas ir vertingas išradimas“, „gali labai praversti naudojant kartu su atstumo stebėjimais pagal Mėnulio metodą“.5
Harisonas atsakė pamfletu (trumpu viešu leidiniu), kuriame pastebėjo, kad testai ir jų rezultatai rėmėsi vieno žmogaus bandymais, kuris buvo suinteresuotas asmuo, konkuruojančio metodo vystytojas ir propaguotojas.6
Ar darosi pikta? Palauk! Velnias, kaip sakoma, slypi detalėse.
– Konkurso esmė buvo gauti metodą, bet ne prietaisą, taigi Taryba užsakė pagaminti kopiją. Paaiškėjo, kad savikaina yra apie 450 svarų. Tiksli kopija su Kuku apiplaukė pasaulį ir veikė be priekaištų, o bandant supaprastinti prietaisas veikė šūdinai.7 Tiesa, vėliau buvo sukurtas chronometras, skirtas masinei gamybai (juos sukūrė kiti meistrai, ir dizainas buvo kitoks)7, o Džonui Harisonui pinigų buvo išmokėta apie 22 tūkstančius.8
Laivynas, tiesą sakant, vadovavosi teisinga logika – sprendė kaip pigiai atsakyti į klausimą „kur yra mūsų laivai“, o ne gaminosi Rolexą.
Tai kas blogai? Kodėl ši istorija pateko į VersloGrafiją? Daugiau detalių:
– Likusius pinigus Džonas gavo karaliui Jurgiui III užtarus: parlamentas apėjo Tarybą ir komisiją ir išmokėjo pinigus tiesiogiai. (Džono anūkas užrašė citatą „By God, Harrison, I will see you righted“).9
– 1774 metais išleistas įstatymas atlikti dar keletą testų, bet jie neįvyko.8
Neaišku ar kriterijus buvo suformuluotas taip specialiai ar tiesiog dėl kompetencijos stokos, bet skambėjo kaip „duosim pinigų, jei Taryba bus patenkinta“. Vienokią ar kitokią šios frazės variaciją girdėjome visi. Sėkmės kriterijus „patiks Bosui“. Gali posėdžiauti kiek nori, atsakingai daryti lyginimus, testus, analizes, bet vis tiek nežinai, ar kritiką gauni dėl to, kad sprendimas neatitinka aiškiai pamatuojamų kriterijų, ar priežastis daug paprastesnė ir žmogiškesnė. Vienas ženklas vis dėlto yra: jei į atsakytą klausimą iškart atsiranda naujas, tai jau ne kriterijai.
Kai kriterijai per daug palieka laisvės interpretacijoms, telieka prieš posėdį uždegti žvakutę ar smilkalą ir paprašyti Perkūno sėkmės.
Esu ir pats dalyvavęs, ir kaip Džonas, ir kaip Maskelynas.
Kolega atneša kokį pagerinimą, kuris per naktį padaro tai, ką komanda daro tris dienas. Patobulinimas veikia, bet kyla klausimai: „O kas palaikys ir prižiūrės?“ Rašai dokumentaciją. „O testai?“ Rašai testus. „O saugumas peržiūrėjo?“ Ir taip toliau. Kiekvienas klausimas teisingas, o jį užduoda žmogus, kurio procesas veikė iki šiol arba tiesiog nenori nieko keisti. Po mėnesio patobulinimas vis dar vadinamas pilotu, o komanda vis dar pakeitimus rankomis daro tris dienas.
Vienintelis būdas, kurį žinau, yra pigus ir nemalonus: prieš ką nors darant reikia turėti atsakymus į klausimus (idealiu atveju raštu):
kam to reikia?
kokio rezultato tikimės?
kas turi nutikti / atsitikti (kriterijus turi paruošti pats naudos gavėjas kartu su tais, kurie neš riziką), pvz.:
Laivynui reikia navigacijos, kuri kainuotų 500 svarų už laivą, veiktų per 5 000 jūrmylių kelionę ir nepriklausytų nuo to ar į komisiją keliaujant teisėją apspardė arklys. Beje, tokį testą Taryba galėjo užrašyti dar 1714-aisiais. Neužrašė, ir klausimas atsirado tik pamačius laikrodį.
Džonas išpildė technines konkurso sąlygas, viską, kas buvo susiję su prietaisu ir jo tikslumu, bet Tarybos narių nepatenkino nei jis, nei kas nors kitas – prizo pagal 1714 metų įstatymą Taryba nepaskyrė nė vienam.
m.
P.S. Kai vertintojas sprendžia, kas ir kada laikoma rezultatu tuo metu, kai pristatai darbą, matuojama jau tik jo nuotaika.
R. Sutherland, Alchemy: The Surprising Power of Ideas That Don't Make Sense, 2019.
Ilgumos tarybos nutarimas, 1765-02-09, išspausdintas J. Harrison, A Narrative of the Proceedings Relative to the Discovery of the Longitude at Sea, 1765, p. 13–14: „unanimously of Opinion, that the said Time-keeper has kept its Time with sufficient Exactness […] beyond the nearest Limit required by the Act […] but even considerably within the same“; atsisakymo priežastis: „hath not yet made a Discovery of the Principles upon which his said Time-keeper is constructed; nor of the Method of carrying those Principles into Execution, by Means whereof other such Time-keepers might be framed“.
An Act for Providing a Publick Reward for such Person or Persons as shall Discover the Longitude at Sea, 1714 (RMG transkripcija). 10 000 £ už 1°, 15 000 £ už ⅔°, 20 000 £ už ½°; sertifikatas, kai metodas „tried and found practicable and useful at Sea“. Populiari „šešių savaičių kelionė“ įstatyme neminima.
D. Howse, „Britain's Board of Longitude: The Finances, 1714–1828“, The Mariner's Mirror 84(4), 1998: parlamentas įpareigojo Tarybą leisti Nautical Almanac „naujai paskirto Karališkojo astronomo“ Maskelyno siūlymu, jis tapo pirmuoju redaktoriumi.
N. Maskelyne, An Account of the Going of Mr. John Harrison's Watch, 1767, išvada 1767-03-13: „a useful and valuable invention, and, in conjunction with the observations of the distance of the moon from the sun and fixed stars, may be of considerable advantage to navigation“.
J. Harrison, Remarks on a Pamphlet lately published by the Rev. Mr. Maskelyne, 1767: „put the Result in the absolute Power of a single Person“; „deeply interested in the Lunar Tables“.
J. Bennett, OUP blog įrašas, 2017-03-24: „It is difficult to claim without important qualification that Harrison solved the longitude problem in a practical sense.“ K1 kaina ir prastesnės K2/K3: RMG.
Howse 1998, priedas (iš Admiraliteto sąskaitų): iki 1773 m. 13 250 £, su parlamento išmoka apie 22 000 £. Apie 1774 m. sąlygas: „In the event, such trials never took place.“
J. Horrins (Harisono anūko slapyvardis), Memoirs of a Trait in the Character of George III, 1835. Šeimos pasakojimas, ne amžininko užrašas.