Tikrai netikėjau, kad sulauksiu tokių laikų, kai pasaulis taps įdomesnis už knygas.
Visi kiberpanko mėgėjai žino vieną garsiausių Neuromancer sakinių: „The sky above the port was the color of television, tuned to a dead channel.“
Mokslinę fantastiką skaitau seniai — Gibsoną, Philipą K. Dicką, Lemą ir kitus rašytojus. Fantastika man niekada nebuvo ateities prognozė, greičiau būdas pavartyti pasaulį iš įvairių kampų. Tam ji ir fantastika. Tik vėliau supratau, kodėl gerose fantastikos knygose pavojinga rašyti: „atminties buvo neįsivaizduojamai daug, net 128 MB“. Technologijos sensta greitai, o žmonės daug lėčiau.
Altered Carbon leidžia išsaugoti žmogaus sąmonę. Toliau įdomus jau žmogus: ką tai padaro mirčiai, turtui, nusikaltimui, religijai ir nelygybei.
Dune turi spice: vieną resursą, aplink kurį sukasi transportas, politika, religija ir imperija.
Foundation keičiasi resursai, žinios ir institucijos. Žmonės lieka žmonėmis.
Technologija fantastikoje dažnai tėra svertas: autorius pakeičia vieną pasaulio taisyklę ir žiūri, ką tada darys žmonės. Įdomu, kas pajuda jį paspaudus.
Todėl Williamo Gibsono Neuromancer man visada patiko dėl pasaulio, o ne dėl jo gebėjimo atspėti ateitį. Kaip jis pats sakė — Nekromanto pasaulyje mobiliakų nėra, nes nenumačiau, kad tokie bus.
Ir, žinoma, dėl hackinimo.
Paleidžiu ugniasienę
Kompiuterinius įsilaužimus sunku aprašyti knygose ir dar sunkiau parodyti filmuose.
Tikras įsilaužimas dažnai reikalauja ilgo pasiruošimo, žvalgybos, kruopštumo ir sėkmės. Kompiuterio ekrane matai maždaug taip: žmogus tris dienas skaito dokumentaciją, tada pakeičia vieną parametrą ir laukia. Nekalbant apie tai, kad dauguma įsilaužimų yra padaromi socialinės inžinerijos priemonėmis.
Holivudas rado geresnį sprendimą.
„Jie mus atakuoja daug stipriau, negu tikėjomės."
„Ginkimės sumaniau."
„Permeskime resursus į firewall."
Paleidžiame ugniasienę.
Ekrane atsiranda voratinkliai, raudonos mirksinčios juostos, kažkur bėga skaičiai. Techno muzika, of course.
Tron, Hackers, The Lawnmower Man šitą reikalą išplėtojo iki atskiro meno žanro.
Gibsonas turėjo ICE (Intrusion Countermeasures Electronics) — programas, kurios saugo sistemas, klaidina įsibrovėlį, reaguoja į jo veiksmus, spendžia spąstus. Tinkle veikia autonomiški veikėjai: vieni bando prasibrauti, kiti juos medžioja.
Gražu.
Realybėje mes turėjome ugniasienes, EDR, SIEM ir žmogų, palinkusį prie terminalo.
Ir štai čia pastaruoju metu man pasidarė įdomu.
Į tinklą įeina kažkas kitas
Įsivaizduokime izoliuotą tinklą.
Svarbiausi kompiuteriai fiziškai atjungti nuo interneto. Tai labai praktiškas saugumo sprendimas: jeigu sistema nepasiekiama iš interneto, didžiulė dalis pasaulio puolėjų paprasčiausiai negali jos paliesti.
Puolėjas tą žino, nes žvalgybą jis atliko iš anksto.
„Stuxnet“ jau seniai parodė bendrą principą: izoliuota sistema vis tiek egzistuoja fiziniame pasaulyje. Air-gap nereiškia, kad reikia perlipti tvorą — sistema turi tiekimo grandinę, kurią galima pasinaudoti.1
„Stuxnet“ turėjo konkretų planą. Agentui vis dažniau galima duoti tikslą.
Dabar pridėkime mažą kompiuterį, tarkime, „Raspberry Pi“ klasės dėžutę su lokaliai veikiančiu specializuotu modeliu.
Riboti resursai skatina siauresnę specializaciją. Jei žinai, kad eini į „Windows“ infrastruktūrą, nereikia temptis pusės pasaulio žinių apie „Linux“ pažeidžiamumus. Modelį ir jo įrankius galima ruošti konkrečiai aplinkai.
Toliau reikia seno gero social engineering.
Atvažiuoja žmogus su kopėčiomis — „rangovas“ — prijungia dėžutę ir išeina.
Čia prasideda dalis, kuri prieš kelerius metus man dar būtų priklausiusi fantastikai.
Dėžutėje sėdintis agentas gali gauti gan bendro pobūdžio tikslą, o ne iš anksto suplanuotų veiksmų sąrašą.2
Surask naudingos informacijos.
Jis pats žvalgosi aplinkoje. Bando suprasti, kur pateko. Ieško kelių toliau; vienas uždarytas, renkasi kitą. Aptinka kitokią infrastruktūrą, keičia taktiką. Randa daugiau teisių, plečia galimybes.
reconnaissance, privilege escalation, lateral movement tėra priemonės, kurias agentas pats taiko pagal situaciją.
Ir būtent šita dalis man pradėjo neduoti ramybės.
Apie tokį pasaulį jau kažkur skaičiau. Tik kur?
Labas, Wintermute
Nekromante svarbus veikėjas yra Wintermute, sudominęs dėl savo santykio su pasauliu. Jis turi tikslą, o žmonės, informacija, kompiuterinės sistemos, pinigai ir manipuliacija tampa priemonėmis tikslui pasiekti.
Tai labai artima tam, kaip šiandien pradedame konstruoti agentines sistemas. Duodame tikslą, įrankius ir galimybę stebėti rezultatą, o agentas pasirenka veiksmus.
Keista tai, kad keturiasdešimties metų senumo fantastikos personažas staiga tapo patogia metafora realiam technologiniam objektui suprasti.
Ateitis jau čia
Rašytojui Gibsonui priskiriama frazė, pasakyta interviu:3
„Ateitis jau čia, tik ji pasiskirsčiusi netolygiai."
Ilgą laiką būtent taip ir atrodė. Ateitis kažkur buvo: universitetų laboratorijose, karinėse programose, Silicio slėnyje, milijardierių namuose, kompanijose, turinčiose šimtus milijonų tyrimams.
Galėjai apie ją skaityti. Kartais galėjai ją aplankyti ir grįždavai namo.
Dabar pasaulis keičiasi. Trumpėja laikas tarp technologijos atsiradimo ir jos masinio prieinamumo.
Nauja galimybė gimsta laboratorijoje, o po kelių mėnesių jos giminaitį jau nešiojiesi telefone. Modelis, kuris vakar buvo state of the art, netrukus sukasi nešiojamame kompiuteryje. Vertimas, vaizdų generavimas, programavimas, balso sintezė, prieiga prie beveik visų žmonijos tekstų tampa buitimi.
Prieš dvidešimt metų turtingo žmogaus technologinis gyvenimas galėjo atrodyti iš esmės kitaip.
Šiandien žvilgtelėk į savo riešą. Patek Philippe išduoda apie savininko turtus, tačiau „Apple Watch“ beveik nieko: jį gali nešioti moksleivis, gali milijardierius, ir abu gauna žinutes iš to paties interneto.
Gibsono ateitis vis dar pasiskirsčiusi netolygiai. Pinigai, galia, infrastruktūra ir galimybės pasiskirsčiusios išties skirtingai.
Bet pats technologinis kitoniškumas plinta stulbinamu greičiu.
Skraidančių automobilių beveik nesulaukiau. Užtat sulaukiau mažų dėžučių, kurios kalba, mato, programuoja, planuoja ir pačios renkasi kelius iki duoto tikslo.
Kažkada apie tokius dalykus galima buvo skaityti tik knygose, girdint tėvo balsą — „vėl savo pasakas skaitai“ (nu jis taip nesakė, bet mintis aiški), dabar kartais užtenka atsiversti naujienas.
P.S. Gibsono aprašytą „dead channel“ matome tik analoginiuose TV — tokių šiuo metu sunku rasti, tad ne visi žino, kas tai yra, nors šis sakinys yra vienas iš kiečiausių ir žinomiausių literatūroje.
m
Langner, R. „Stuxnet: Dissecting a Cyberwarfare Weapon", IEEE Security & Privacy 9(3), 49–51, 2011. doi.org/10.1109/MSP.2011.67. Worm'as buvo rastas air-gapped Natanzo tinkle; tiksli pradinio patekimo istorija viešai nėra patikimai nustatyta — aptariamos ir rangovų įrangos užkrėtimo, ir fizinės prieigos versijos.↩
2026-aisiais autonominės penetracijos grandinės (recon → privilege escalation → lateral movement be žmogaus sprendimų) yra tyrimų lygio.↩
Frazė kildinama iš Gibson interviu (NPR, 1993) ir dažnai klaidingai priskiriama Neuromancer'iui.↩